Vieną rytą, važiuodama į darbą, atsiverčiau naują žurnalą "Laima". Pradėjau skaityti nuo redaktorės kreipimosi. Beskaitant jau pirmus žodžius net šiurpuliukas perbėgo per kūną ir pasidarė gėda, nes atrodė, kad rašo man. O rašė apie furijas, kurios pyksta ir bumba ant vyro, ant vaikų ir tik geriausių norų vedamos. O aš kaip tik iš vakaro apibumbėjau vyrą kodėl jis ne taip vairuoja, ne ten važiuoja, ne taip elgiasi ir galų gale ne taip myli! Jetau jetau, kokia gėda! Ir kokia širšė man įkando??? Aš sau labai labai nepatinku, kai kartais (deja) tampu furija. Kažin kodėl man kartais atrodo, kad jei aš kažko nepasakysiu, tai sugrius pasaulis? :)) Ir atrodo, kad bumbu tik geriausių norų vedama... Ačiū Dievui, kad aš dar suvokiu, kai ateina tas momentas, mano virtimo į furiją momentas, ir tada aš bandau valdytis, o jei nepasiseka, tai sugebu atsiprašyti. Kažin visoms taip būna? Ir dėkoju tam, kas yra aukščiau, už vyrą, kuris myli mane su visais mano pabumbėjimais, sugeba mane nuraminti, o jei jau visiškai išvedu iš kantrybės, supyksta ir taip aš vėl grįžtu į save.
Tikiuos, kad niekas nepagalvos, kad aš esu kažkokia bumbeklė, viskuo nepatenkinta furija. Taip nėra. Bet prisipažįstu, kad kartais, kai esu pavargusi, kai pasaulis atrodo pilkas be jokių prošvaisčių arba kai artėja moteriškosios dienos, kartais, deja deja, bumbu...
Bet manau, kad beveik visoms moterims būna tokių momentų... :)) Tada labai padeda vyro kantrybė, mylinčių akių žvilgsnis, apkabinimas ir ... ką tik iškeptas prancūziškas ragelis su karameliniu įdaru :)))
